Jo Nesbø "Vidurnakčio Saulė"

Taip seniai aš paėmiau Jo Nesbø "Vidurnakčio Saulė" iš bibliotekos, kad viršelis apdulkėjo, o man jos egzistavimas namie kaip neperskaitytos – atsibodo. Diena iš dienos aš verčiau po kelis puslapius, dar ilgą laiką apleidau ir nežvelgiau į tos knygos pusę, atsiradus laiko, pamėginau dar sykį šią knygą paimti į rankas, ir pagaliau perskaičiau.

Knygos aprašymas sudominęs mane iš karto, juk trileris apie Ulfą, bėgusį nuo narkotikų magnato, kuris planavo vaikiną nužudyt, jauną merginą – Lėją ir jos sūnų Knutą, kurie parūpinę Ulfui pastogę ir nuo to laiko rūpinęsi juo.

Galbūt padariau klaidą neperskaičiusi bent poros puslapių knygos prieš ją imdama, nes ši nebuvo tokia kokia tikėjaus kad bus, bet aš taip buvau įsitikinusi, kad knyga bus pilnutėlė veiksmo, intrigos ir visokiausių kitokių smulkmenėlių, kurios neleistų nei minutei atsikvėpti ir įtrauktų pilnai, jog nusprendžiau laukti kažko panašaus.

Knygos pradžia man greitai pasimiršo, išties net nežinau kodėl, galbūt ji ne tiek man buvo svarbi, kadangi viską supratau iš tų prisiminimų apie kuriuos Ulfas taip dažnai pasakodavo man, kaip skaitytojai. Per jo praeitį ir apmąstymus greitai pasirodė ir koks pagrindinis veikėjas yra, likusius veikėjus buvo galima pažinti iš momentų, kai jie turėję dialogų tik su Ulfu. Dėl tokio leidimo susipažinti su kiekvienu iš šių asmenų atskirai ir sugebėjimu neapkrauti skaitytojo informacija apie kiekvieną, galima tik paploti rašytojui. Tiesa, aprašymai tikrai leido gerai įsivaizduoti aplinką, tik pasigedau daugiau kiek kitokių emocijų, nes kartais pati pajusdavau, kad nežinodavau ką jaučia Ulfas, atrodė, kad jis pats pamiršdavo kažką jausti.

Nors ir tikėjausi kiek kitokio pasakojimo, bet užteko pilnai tų dialogų ir veiksmo, kad visiškai nemesčiau knygos nepabaigus jos. Žinoma, kai iš tiesų pripratau prie aplinkos ir rašymo stiliaus, pradėjau daugiau įsijausti į patį kūrinį ir viskas tapo įdomiau. O labiausiai intrigavo kokia pabaiga laukia manęs, tiesa, jau pačioje pradžioje nuspėjau kokia ji bus, bet vis tiek ši nustebino mane, nes iš dalies nesitikėjau, kad tai išsipildys. Tad kaip ir visą laukimą atpirko paskutinieji skyriai?

Iš tiesų esu dar neapsisprendusi ar tikrai, jei būčiau žinojusi kas manęs laukia, vis tiek skaityčiau šią knygą. Bet esu įsitikinusi, kad dar ilgai vengsiu tokių knygų, kurios daug daugiau nei pusė užima ilgi apmąstymai, praeitis ir monotoniškumas. Tokios vietos tik ir stabdo knygos eigą, o po kiek laiko ir nusibosta.