Jo Nesbø "Vidurnakčio Saulė"
Taip seniai aš paėmiau Jo Nesbø "Vidurnakčio Saulė" iš bibliotekos, kad viršelis apdulkėjo, o man jos egzistavimas namie kaip neperskaitytos – atsibodo. Diena iš dienos aš verčiau po kelis puslapius, dar ilgą laiką apleidau ir nežvelgiau į tos knygos pusę, atsiradus laiko, pamėginau dar sykį šią knygą paimti į rankas, ir pagaliau perskaičiau. Knygos aprašymas sudominęs mane iš karto, juk trileris apie Ulfą, bėgusį nuo narkotikų magnato, kuris planavo vaikiną nužudyt, jauną merginą – Lėją ir jos sūnų Knutą, kurie parūpinę Ulfui pastogę ir nuo to laiko rūpinęsi juo. Galbūt padariau klaidą neperskaičiusi bent poros puslapių knygos prieš ją imdama, nes ši nebuvo tokia kokia tikėjaus kad bus, bet aš taip buvau įsitikinusi, kad knyga bus pilnutėlė veiksmo, intrigos ir visokiausių kitokių smulkmenėlių, kurios neleistų nei minutei atsikvėpti ir įtrauktų pilnai, jog nusprendžiau laukti kažko panašaus. Knygos pradžia man greitai pasimiršo, išties net nežinau kodėl, galbūt
