Tie ilgi pasivaikščiojimai vakarais

Kaip ir kiekvieną vakarą kartu su drauge patraukėme tuo pačiu keliuku pasivaikščiot. Keli dar nepasislėpę saulės spinduliai rodė kelią, negalėjau to neįamžinti. 

Šis pasivaikščiojimas buvo kitoks, abi tylėjome ir mėgavomes gaiviu vėjeliu. Jis skyrėsi tuom, kad būtume jau spėjusios apkalbėti visas savo problemas, sugalvoti ką rytoj veiksim. O dabar - tyla. Mintys klaidžiojo kažkur, kai draugė pusiaukėlėj prakalbo:

- Įsivaizduoji, jau greit ruduo, greit teks grįžt į mokyklą,- linktelėjau. Iš tiesų greitai ruduo, nebedaug liko, jau daug kas kalba apie rudenį, teks greitai puoštis rugsėjo pirmąjai, jokių voliojimusi lovoje ar dienų kai visiškai nieko neveiki,- Visą vasarą nieko nedariau,- ši vėl prakalbo, bet greitai jos dėmesį patraukė obuoliai.

"O ką aš gero nuveikiau per šią vasarą?" Lyg ir nemažai skaičiau ir svečiuose ne kartą buvau, daug laiko praleidau su draugėmis. Bet per šiuos tris mėnesius neįvykdžiau savo noro - rašyti. Ne bet ką rašyti, o pradėti tinklaraštį. O kaip tie filmai, kurie taip ir liko neperžiūrėti, dar ne visas norimas knygas perskaičiau. Svarbiausia - vasaros planai su draugais, kurie tik ir liko planais perkeltais iki kitos vasaros... Kokia trumpa ši vasara pasirodė, per greitai ir pralekė. 

Užsimąsčiusi apie tai kiek praleidau laiko niekam, net nepastebėjau kai grįžome ant kiemo ir atsisveikinome. Dar nėjau namo, sode nusiskyniau obuolį ir prisėdau. Pakilęs vėjas šiaušė plaukus ir nemaloniai gnaibiojo atvirą odą. Bet būtent šis pasivaikščiojimas mane atnešė čia. Dar būtinai grįšiu iki rudens.